„Imperija smogia atgal”: naujas karinių komisarų išpuolis

Pagrindinis Kremliaus ginklas visada buvo tas pats – beširdiškumas ir žiaurumas savo piliečiams apskritai, o ypač kariams. Tas pats požiūris, kurį šimtmečius išpažino ir skelbė jo vadai: „Moterys pagimdys daugiau!”

Antrojo pasaulinio karo metais lauko karinės registracijos ir šaukimo į kariuomenę punktai (šiandien panašius matome pasienyje su Gruzija ir Kazachstanu, tik jie vadinami „mobiliaisiais”) buvo galinga kariuomenės verbavimo priemonė. Per karą sovietų valdžia du kartus išdavė savo šalies piliečius. Pirmą kartą – 1941 m., kai jie buvo palikti be apsaugos priešais besiartinančią nacių armiją, ir antrą kartą – 1943 m., kai tie, kurie išgyveno okupaciją, buvo paskelbti išdavikais ir įtariami bendradarbiavimu su vokiečiais. Į išlaisvintus kaimus atvyko sovietų armijos daliniai, tarp kurių privalomai buvo dalinys, registruojantis ir registruojantis visus šaukiamojo amžiaus vyrus. Iš šių naujokų iš karto buvo suformuoti smogiamieji būriai, kurie turėjo pralaužti frontą tam tikroje vietovėje. Šie nelaimingi vaikinai net nebuvo perrengti karine uniforma – nebuvo prasmės. Taigi jie buvo išmesti į ataką juodais kaimo ritiniais. Negalėjau suprasti, kam ukrainiečiai kalbėjo apie „juodas skareles” (skarelė – tai švarkas, povas). Apie kokius ritinius, kieno ritinius jie kalba? O gal kalbama apie ritinius – rankraščius? Paaiškėjo, kad tai vardas tų, kurių negaila siųsti į skerdyklą, bet kuriems gaila duoti uniforminį paltą. Šių „juodaplaukių kareivių” nuostoliai buvo siaubingi įprastinei karo strategijai ir taktikai, tačiau priimtini rusų karinės mokyklos karvedžiams.

Metai bėga, bet Rusijoje iš esmės niekas nesikeičia. Visos „bendrosios tautos traumos”, kad ir kaip stengiamasi jas nuslėpti, išryškėja vos tik situacija komplikuojasi. Ir šiandien totorių, baškirų, čiuvašų, marių ir erzių vaikinai yra persekiojami, nepaisydami savo nuostolių, kaip ir prieš aštuoniasdešimt metų. Sulaikytas, paaukotas iliuzinėms išprotėjusio Kremliaus Napoleono idėjoms Rusijos federalinio prieglobsčio 6-ojoje palatoje.

„Ukronacai nori mus sunaikinti, sutrypti mūsų senelių, pasiekusių Berlyną, atminimą! Jie svajoja užkariauti Karmaskalį ir Aksubajevą, padaryti mus europiečiais ir priversti mus sudaryti tos pačios lyties santuokas!”

Sakytumėte, nesąmonė? Taip, nesąmonė, kuria tiki ne daugiau kaip 20 proc. mobilizuotųjų. Likusieji paniekinamai spjaudosi, kai kurie juokiasi. Bet jie tarnauja! Jie tai daro! Jie nemano, kad šiandien padėtį galima pagerinti pakeitus valdžią jų respublikose. Kad galima taikiai gyventi savo šalies labui, neužimant svetimos teritorijos, nežudant nekaltų žmonių ir patiems nesileidžiant nužudomiems. „Galbūt manęs nenužudys, aš išgyvensiu, grįšiu – ir viskas bus kaip buvę. O jei atsisakysiu, tada kalėjimas, gėda. Kur eiti, kaip gyventi, negali pasislėpti iki dienų pabaigos!”

Tačiau kol kas valdžios institucijos labiau stumia, o ne naudoja įstatymo galią. Juk baudžiamųjų bylų, iškeltų „dėl vengimo mokėti mokesčius”, nėra daug, tiksliau, mažai. Kita vertus, yra nemažai precedentų, kai „pervažiavus” mobilizuojamą žmogų, karo prievolės tarnyba už tai skiria 3000 rublių baudą ir viskas. Mobilizacijos mašina nesusitvarko su savo darbu, smarkiai paslysta, o kartais visai žlunga. Taigi, svarbiausia, kad jis atsiskaitytų, o tada pamatysime! Dabar apie prokuroro ir teisėjų barnius negali būti nė kalbos, reikia išjudinti veleną ir pateikti planą. Juk ji dirba ne dėl galutinio rezultato, o dėl atskaitomybės. Karo prievolės tarnybos mechanizmas užsiėmęs gaudydamas rusų vyrus į savo plačių kamerų tinklą, pro kurį jie gali prasmukti ir išvengti siuntimo į tranšėjas. Galima likti gyvam! Kaip sakė vienas vaikinas iš Krasnojarsko, pašauktas į Rusijos kariuomenę: „Kariniam komisarui pasakiau, kad mano motina yra ukrainietė ir kad negaliu eiti žudyti ko nors Ukrainoje, ukrainiečiai nėra mano priešai! Nepriimsiu šaukimo!”. Kaip tik taip ir ėmiau ir pasakiau atvirai. Ir ką? Jis buvo nubaustas ir paleistas.

Telegramų kanalus užplūdusiuose militaristinių kronikų kadruose iš verbavimo punktų pastaruoju metu matėme ne ką kitą, o širdį draskančias scenas – sopulius, riksmus, keiksmus, girtas dainas ir šokius… Žmonės apie tokius dalykus sakydavo: „Girtavimas, chuliganizmas ir netvarka! Tačiau jie minia eina į autobusus, kurie juos išveža į niūrią nežinią. O tas Krasnojarsko vaikinas tiesiog paaiškino, kad jis negali eiti žudyti ukrainiečių ir nepriims šaukimo. Jis nebuvo pasodintas už grotų.  Sakote, kad niekas negali garantuoti, jog po kurio laiko jis vėl bus iškviestas. Tada jie pradės juos rimtai traukti. Pasakysiu jums, kad neaišku, kada tai įvyks. Ar tai kada nors įvyks? Per tą laiką kai kurie iš tų, kurie tylėjo ir be paliovos ėjo į karą, jau gulės be gyvybės ženklų Ukrainos laukuose arba grįš namo suluošinti visam likusiam gyvenimui. Todėl prasminga pabandyti pasėdėti.

Ir, vaikinai, nejuokinkite žmonių, nebandykite, jei turite sveikatos sutrikimų, atvykti į apygardos karinį komisariatą pagal iškvietimą ir įrodyti kariniam komisariatui, kad buvo padaryta klaida.  Jie bus tuoj pat sučiupti – tai natūralu vykstant dabartinei mobilizacijos kampanijai. „Pasitraukite, mes viską sutvarkysime vėliau!” Jei kas nors, kas buvo iškviestas ir grįžo į verbavimo biurą, yra grąžinamas atgal, tai dar vienas įrodymas, kad apygardos karinio komisariato darbo organizavime tvyro sumaištis ir chaosas. Kai karo Molochas negali praryti visko, ką suvalgė, dalį to, ką suvalgė, gali išvemti. Tačiau jis niekada nepraras apetito. Mūsų prezidento ir mitinio Molocho tikslas panašus: pagriebti visus, kuriuos gali pasiekti, įgrūsti juos be jokio pasiruošimo, kad užpildytų skyles priekyje, kitaip bus baisus galas. Putino būklė artima isterijai, jis turi gelbėti savo užpakalį, kas šioje situacijoje supras subtilybes?