8 mėnesiai didelio rusiško obskurantizmo

8 mėnesiai didelio rusiško obskurantizmo

Šiandien Rašistai turi jubiliejinę datą – 8 mėnesius trunkančią agresiją prieš Ukrainą, kurios metu jie žudo, kankina, plėšia, prievartauja, prievartauja, griauna miestus. Jie džiaugsmingai švenčia šią sukaktį, didžiuodamiesi visais įvykdytais karo nusikaltimais, kurių „niekas negali sustabdyti“.

Ir jiems visai neliūdna, kad per tą laiką jie neteko beveik 70 tūkst. karių, daugiau kaip 5 tūkst. kovos mašinų, 3 tūkst. tankų, 520 sraigtasparnių ir (arba) lėktuvų ir net 16 laivų.

Tai nėra liūdna, nes jie iš tikrųjų neskaičiuoja savo nuostolių – juk „Rusijai nėra nepriimtinų nuostolių“, kaip sakė vienas Kremliaus propagandistas.

Kam rūpi, kiek kareivių ten žuvo, jei šis karas imperijai yra tarsi dangaus dovana – be galimybės užsidirbti pinigų iš plėšraus karinio biudžeto, užgrobti naujų teritorijų, naujų vergų ir išteklių, taip pat yra galimybė atsikratyti tų, kurie dėl rasinių, ideologinių ar religinių priežasčių neatitinka aukštų supervalstybės standartų, ir atsikratyti „biudžetą parazituojančios“ žemesnės socialinės klasės ir kriminalinių elementų pertekliaus?

Tačiau „kolosas ant molinių kojų“ susidūrė su „netikėtai“ stipriu ukrainiečių pasipriešinimu, „netikėtai“ tikra Ukrainos kariuomene, „netikėtai“ didele pasaulio bendruomenės parama Ukrainai ir „netikėtai“ silpna bei apiplėšta Ukrainos kariuomene.

Taip, žinoma – pradžioje imperija turėjo stiprius, gerai apmokytus (nors ir iš senų vadovėlių) dalinius su gera įranga ir gana aukšta motyvacija. Tačiau dėl aukščiausios vadovybės vidutiniškumo ir Ukrainos kariuomenės neįvertinimo, taip pat neatsižvelgimo į vietos gyventojų nepritarimą okupacinei kariuomenei – visi šie, taip sakant, „elitiniai“ daliniai buvo iššvaistyti ir labai greitai išseko. Kas „trukdo“ imperijos plėtrai, kas jai „grasina“ separatizmu? Visiškai akivaizdu, kad iš visų „nepalankioje padėtyje esančių“ regionų turėtų būti pašalinti aktyvūs vietiniai gyventojai, o jų vietoje apgyvendinti centrinei valdžiai lojalesni gyventojai.

Kartu su kovai pasirengusių karių praradimu ėmė nykti Kremliaus vasalų ir marionečių baimė prieš nusilpusį, bet kokį prestižą praradusį siuzereną:

🔘 „nedėkingas“ už savo sostą Kazachstano diktatorius Tokajevas ėmėsi laviruoti tarp NATO ir Kinijos, visais įmanomais būdais demonstruodamas panieką Maskvai;

🔘 Neįtikėtinai „įžūlus“ Tadžikistano diktatorius prašo laikyti jo šalį lygiaverte partnere ir tuo pačiu atsisako padėti kare, nors pagal dokumentus CSTO turėtų padėti;

🔘 Armėnija ir Azerbaidžanas, kurių konfliktą dešimtmečius Kremlius rėmė ir siekė vis labiau plėtoti, „staiga“, iškart Kremliui susilpnėjus, pasirašo taikos sutartį ir abipusiškai pripažįsta viena kitos sienas, taip atimdami iš imperijos dar vieną įtakos tašką Kaukaze ir „sulygindami“ didelę ginklų rinką regione.

Be to, per tuos 8 mėnesius imperija sugebėjo nusipelnyti, kad prieš ją būtų įvestas precedento pasaulio istorijoje neturintis tarptautinių sankcijų skaičius, ir tuo pat metu privesti visą pasaulį prie to „virimo taško“, kai įvairios šalys ėmė varžytis tarpusavyje ne dėl to, kas derybose „nuramins“ Maskvą, o dėl to, kas greičiau ir daugiau ginklų pristatys Ukrainai.

Visi šie įvykiai negalėjo nepaveikti pačios imperijos. Pamažu joje stiprėja maištingos jėgos – vieni nori pakeisti valdžią, kiti nori pačios imperijos žlugimo. Galiausiai tai prives prie imperijos žlugimo, bet tam dar per anksti – dar nėra tiek daug aukų ir tokio pralaimėjimo masto (bent jau suvokimo apie pralaimėjimo mastą), nuo kurio didžioji dalis imperijos gyventojų pradės beprasmišką ir negailestingą sukilimą, kurio metu svarbu nežiopsoti ir nukreipti sukilusias mases tinkama linkme, kad ši fašistinė valstybė greičiau subyrėtų.

Корреспондент

Leave a Reply